„Samanotas akmuo“ jungia miško maudynes, geologinį pažinimą, gamtos patirtis ir dėmesingą įsisąmoninimą. Mums svarbu ne tik papasakoti apie vietą, bet ir sudaryti sąlygas ją iš tikrųjų patirti – lėčiau, arčiau kūno ir arčiau savęs.
Į mišką žvelgia per žmogaus pojūčius, kūną ir dėmesį. Jos vedamose patirtyse dėmesys sugrįžta į aplinką – kad būtų galima sulėtėti, pastebėti ir pabūti čia ir dabar.
Į kraštovaizdį žvelgia per Žemės istoriją: akmenis, reljefą, atodangas, vandenį ir vietos kaitą. Geologinis pažinimas čia tampa gyvu pasakojimu, kurį galima skaityti tiesiog po kojomis.
Pažindami vietą, pastebime ir tai, kaip joje jaučiamės. Čia susitinka Žemės istorija, žmogaus pojūčiai ir gyvas santykis su aplinka.
