Ant senų riedulių, medžių žievės ir net senų tvorų matome pilkšvas, gelsvas ar žalsvas dėmes. Daugelis jas palaiko samanomis ar pelėsiu. Tai kerpės – vieni keisčiausių ir ištvermingiausių gyvų organizmų.
Ne augalas, o sąjunga
Kerpė nėra vienas organizmas. Tai grybo ir dumblio arba melsvabakterės sąjunga. Grybas sukuria kūną, kuris apsaugo nuo išdžiūvimo ir sulaiko vandenį bei mineralines medžiagas. Dumblyje ar melsvabakterėje vyksta fotosintezė, kuri maitina abu partnerius. Kartu jie gali gyventi ten, kur nė vienas atskirai neišgyventų: ant pliko akmens, saulėkaitoje, šaltyje.
Pirmieji ant akmens
Kai ledynas pasitraukė ir paliko plikus riedulius, kerpės buvo tarp pirmųjų gyventojų. Jos išskiria rūgštis, kurios pamažu ardo akmens paviršių, ir sulaiko dulkes. Taip ilgainiui susidaro plonas sluoksnis, kuriame gali įsitvirtinti samanos, o vėliau – ir kiti augalai. Todėl sakoma, kad kerpės paruošia vietą gyvybei.
Lėčiau už bet ką
Daugelis kerpių auga nepaprastai lėtai – kai kurios ant akmens paauga vos dalimis milimetro per metus. Šią savybę geologai net panaudojo: pagal kerpių dydį galima apytiksliai įvertinti, kiek laiko akmens paviršius buvo atidengtas. Šis metodas vadinamas lichenometrija.
Taigi didelė apskrita kerpės dėmė ant riedulio gali būti sena – dešimtmečių ar net šimtmečių amžiaus.
Gyvi oro švarumo matuokliai
Kerpės neturi šaknų ir visas reikalingas medžiagas gauna tiesiai iš oro ir lietaus. Todėl jos kartu sugeria ir teršalus. Ypač jautriai jos reaguoja į sieros dioksidą, o kerpių bendrijos ryškiai keičiasi dėl azoto junginių. Tai žinoma jau nuo XIX amžiaus.
Ten, kur oras užterštas, jautriausių kerpių nebelieka, o išgyvena tik atspariausios. Todėl pagal kerpes galima sudaryti oro kokybės žemėlapius. Lietuvoje tokie tyrimai atliekami jau seniai – pavyzdžiui, 1999 metais sudarytas Kauno miesto kerpių indikacinis žemėlapis.
Lietuvos kerpės
Lietuvoje užregistruota apie 770 kerpių rūšių, o apie 60 jų įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Kai kurios XIX–XX amžiaus pradžios literatūroje minėtos rūšys šiandien randamos retai arba visai nebeaptinkamos.
Pastebėkite
Kitą kartą prie riedulio pasilenkite arčiau. Skirkite kerpes nuo samanų: samanos minkštos, žalios, su lapeliais; kerpės – plokščios, kietos, prilipusios prie paviršiaus arba šakotos kaip mažyčiai krūmeliai. Jei ant akmens daug įvairių kerpių, vadinasi, oras šioje vietoje švarus, o akmuo ramiai guli jau labai seniai.
Per miško maudynes mokomės sulėtinti žvilgsnį tiek, kad pamatytume ir tokius mažus pasaulius.
Šaltiniai: VLE: Lietuvos kerpės · VLE: Kerpės